Esu Greta, dirbu plėtros specialiste Visma Lietuva, tačiau savo profesinį kelią pradėjau KTU studijuodama biotechnologijas. Greitai supratau, kad tai ne man, tad studijas nutraukiau. Buvo baisu, tačiau dar labiau gąsdino mintis dirbti nemėgstamą darbą. Sounds familiar? Išvykau į Jungtinėje Karalystėje esantį Westminster universitetą studijuoti psichologiją. Man patiko idėja savanoriauti – studijuojant 8 mėnesius lankiau vaiką, turintį autizmo sindromą. Po studijų vėl ėmiau svarstyti, ką daryti toliau – grįžti į Lietuvą, juk ten šeima bei draugai, ar likti Jungtinėje Karalystėje.
Apsispręsti padėjo savanorystės kelionė į Ganą, beje, įvykusi visai netikėtai – informaciją, jog VSO renka savanorius pamačiau Facebook socialiniame tinkle. Apie šią kelionę ir papasakosiu.
Koks buvo pirmas įspūdis vos tik nukeliavus?
Tu suvoki, kad viskas prie ko esi įpratęs – dingo. Ten nėra švaraus vandens, įprasto maisto (o jo trūksta nuolat). Skamba šabloniškai, tačiau išties suvoki kiek daug mes visko turime – ten nėra galimybės nueiti į parduotuvę ir nusipirkti šokolado ar net pieno produktų. Nekalbu apie tokius dalykus kaip gydymas, švietimas ar higienos priemonės.
Ar turėjai dienos rutiną? Ką veikdavai?
Kiekvieną dieną keldavausi apie penktą ryto, nes tuomet keldavosi ir savo dieną pradėdavo šeima, pas kurią gyvenau. Tokiu metu gieda ir gaidžiai, po langais ima vaikščioti ožkos, šeima pradeda namų ruošos ir ūkio darbus. Sunku įsivaizduoti? Būtent taip ir būdavo. Savanoriai padėdavo paruošti pusryčius, o vietiniai vaikai prieš eidami į mokyklą dirbdavo ūkiuose. Mes ruošdavomės pamokoms – rengdavome užduotis, vizualinę medžiagą. Aš vaikus ir moteris mokiau anglų kalbos. Kodėl būtent moteris? Paprasta – dėl ankstyvo nėštumo ar skurdo jos paprasčiausiai negalėdavo lankyti mokyklos, tad taip niekada ir neišmoko angliškai ar net paprasčiausių skaičiavimo principų. Vakare užimdavome vaikus – mokėme žaidimų, kuriuos vaikai žaidžia Europoje.
Kalbant apie lietų, papasakok kaip jis paveikdavo gyvenimą Ganoje?
Apie elektrą nebesiplėsiu, tik pridursiu, jog jai dingus, ji galėdavo atsirasti ir po kelių dienų. Miestelis, kuriame gyvenome, buvo įsikūręs ant kalno, o kelių beveik nebūdavo arba jie būdavo labai prasti, tad lyjant buvo praktiškai neįmanoma jo pasiekti. Mašina klimpdavo ir slysdavo – tekdavo laukti, kol baigsis liūtis ir žemė išdžius. Dažnai taip laukti reikėdavo kelias valandas ar net kitos dienos.
Gyvenimas ten išties kitoks, gal buvo koks įsiminęs įvykis?
Važiavome „taksi”. Pradėkime nuo to, jog tokiame automobilyje turėtų važiuoti daugiausia 4 keleiviai. Važiavome 10 žmonių ir viena ožka, o viena moteris žindė vaiką. Viduryje kelionės mašina sugedo, tad ją teko stumti. Po kiek laiko atvažiavo motociklas su priekaba, sulipome į ją ir taip grįžome į miestelį. Visi 10 su ožka. Dabar jau nesiskundžiu, kai tenka važiuoti perpildytu viešuoju transportu ar tenka jo truputį ilgėliau palaukti.
Papasakok apie tradicijas? Kas kitaip nei čia?
Aaaa… (Greta pasimeta) viskas? Kiekvieną sekmadienį būtinai reikia eiti į bažnyčią. Ganos gyventojai labai religingi, tad būtinai turi priklausyti kažkokiai parapijai. Pamokslai trunka apie 3 valandas, o į pamaldas visada turi atsinešti, ką gali paaukoti, tuomet visa bendruomenė kartu nusprendžia, kuriai šeimai viską atiduoti. Suprantama, viskas atiduodama šeimai, kuriai tuo metu sunkiausiai sekasi. Beje, bažnyčia neturi kunigo, veikiau pamokslininką, kuris dažniausiai yra labiausiai išsilavinęs vyras (tarkime, moka skaityti ir turi oficialų darbą).
Dar viena įdomi tradicija – laidotuvės trunka 2-3 dienas ir jos yra švenčiamos. Niekas neverkia ir neliūdi, nes manoma, kad žmogus iškeliauja pas dievą. Šventės metu daug dainuojama, šokama, valgoma. Į jas atvažiuoja giminės iš visų kraštų. Jei miršta svarbesnis žmogus, tarkim regiono meras, laidotuvės gali užsitęsti iki mėnesio.
Džiaugiuosi, kad pabuvau tokiame įvairialypiame krašte. Dabar visai kitaip žiūriu į tai, ką turime, kokia visuomenė esame. Taip pat džiaugiuosi galėjusi nors kiek prisidėti prie vietinių tobulėjimo – nusistovėjusį gyvenimo būdą pakeisti išties sunku, tačiau jei nors vienas žmogus gavo naudos, jaučiuosi, jog mano kelionė nebuvo veltui.
Ganoje supratau, jog mes išties turime labai daug – ir netgi sunkiau gyvenantys žmonės turi galimybę savo gyvenimą pakeisti. Ten taip nėra. Nėra paramų gerai besimokantiems vaikams, konkursų ar olimpiadų. Nėra galimybių taip lengvai iškeliauti. Dabar grįžusi stengiuosi to nepamiršti ir vertinti. Šią patirtį bandau perduoti ir kolegoms. Ėmiau labai vertinti motyvaciją – į ją atsižvelgiu rinkdama žmones į Visma Lietuva organizuojamas praktikas.
Visma Lietuva turime motociklininkų, pilotų, bėgikų, keliautojų ir kitų įdomių žmonių, bet apie juos kitą kartą. Nori su jais susipažinti? Apsilankyk mūsų karjeros puslapyje.
